ALEKSANDRAS ILGINIS gimė 1937 10 15 Gargžduose - 2012 03 11.
1970 m. baigė Maskvos kultūros institutą piešimo ir tapybos fakultetą ir įgijo saviveiklinių dailės studijų vadovo specialybę.
Parodose dalyvauja nuo 1962 m.
Dailininkas tapė peizažus, portretus, natiurmortus. Jo kūrybai būdingas vienplaniškumas, didelis spalvingumas, dekoratyvumas.
A. Ilginis buvo viena iš svarbiausių XX a. antrosios pusės asmenybių tarp Klaipėdos menininkų.
1955 m. Aleksandras iš Telšių atvažiavo į Klaipėdą, įstojo į Jūreivystės mokyklą, kur įgijo jūrinio šturmano (laivavedžio) specialybę. Tada jis dar nebuvo nupiešęs nei gėlės, nei moters, nei jūros. Baigęs mokyklą atsidūrė tarybinėje armijoje Saratove. Kareiviai gavo užduotį nupiešti Lenino portretą, o tam, kuriam pavyks geriausiai, apdovanojimas – atostogos. Taip, netikėtai, galima pajuokauti, nupiešus Leniną, buvo atrastas dailininko talentas, kuria nušvietė tolimesnį A. Ilginio kelią. Baigė Saratovo dailės studiją, vėliau neakivaizdiniu būdu, jau dirbdamas šturmanu jūroje (juo išdirbo 11 metų), pabaigė piešimo ir tapybos mokslus Maskvoje.
1970 m. metęs darbą jūroje, įkūrė dailės studiją „Guboja“ ir atsidavė tapytojo, pedagogo ir kultūrinės veiklos organizatoriaus darbui iki gyvenimo pabaigos. Per penkiolika metų surengtos 127 bendros ir 98 personalinės parodos. „Gubojoje“ veikė kūrybinės sekcijos suaugusiems ir vaikams. Birželio mėnesį gubojiškiai ir jiems prijaučiantys dailininkai bei skulptoriai praleisdavo kaimiškoje vietovėje, piešdami iš natūros. Diskusijos, vynas, tyli rezignacija ir sugrįžimas į realybę, kai naujausi darbai jau kabodavo parodų salėje.
2001 m. A. Ilginis įkūrė Žemaitijos dailininkų sąjungą. Žvejų gatvėje, netoli Biržos tilto, viena pusrūsio nava buvo atiduota naujam dailininkų sambūriui kaip jų būstinė ir galerija. Galerijos idėja – kiekvienas gali užeiti ir išbandyti piešimą, lipdymą, molio žiedimą. Tai puiki mintis, telkianti bendruomenę ir skatinanti žmones atrasti savyje kūrybines galias.
Buvusi Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkė skulptorė Violeta Skirgailaitė prisimena: „Buvo susidariusi Ilginio grupė, Aleksas daug jėgų skyrė savo organizacijai, sugebėdavo gauti viską, ko jiems reikėdavo. Buvo labai veiklus žmogus. Tuo metu vyravo didelė skirtis tarp profesionalų ir neprofesionalų. Teko su šia nuomone pakovoti“.
Ilginio kūrybos kelią galima suskirstyti periodais pagal vyravusiais temas: geometrinė tapyba, natiurmortai, jūra („Ta jūra, kurią tapau, gyvena manyje. Ji aikštinga, galinga gelmių jėga, besigrumianti pati su savimi“), moterys („tapant moterį galima išreikšti epochos balsą, savo artimųjų jausmus. Aš, tapydamas moterį, siekiu ją sutapatinti su laikotarpiu“), saulėgrąžos. Baltos rožės baltame fone baltuose rėmeliuose atsirado po to, kai Aleksandras susižeidė ranką ir gydytojas išgelbėjo ją nuo amputacijos. Šis skirstymas sąlygiškas, nesiremiant išsame kūrybos analize, tik norint parodyti temų spektrą.
Lankantis A. Ilginio dirbtuvėse, į atmintį įkrito keli paveikslai. Realistiškas autoportretas – pusamžio vyro stambūs bruožai, tiesus ryžtingas žvilgsnis, pulsuojanti vitališka jėga. Šis paveikslas – visiška priešingybė šalia kabančiam, iš kurio žvelgia tėvas – ramus, santūrus, smulkus pagyvenęs vyriškis. Ir dar vienas, purvinai gelsva spalva, kranto linija ir minia susispietusių galvučių. Žiūrint į paveikslą, apima keistas jausmas, lyg dailininkas norėjęs nupiešti beveidę minią, kuri lyg purvo masė gainiojama iš vienos vietos į kitą, bet net ir tokioje nuasmenintoje masėje galima įžiūrėti žmonių veidus. Ir tas savotiškai paguodžia.

Įkelti panašų skelbimą

Komentarai

Skaityti komentarus (0)