Trys prancūzės – Louise de Vilmorin, princesė Bibesco, Marie de Regnier – buvo neprilygstamos širdies nuotykių ieškotojos, žodžio burtininkės, gyvenusios tarp dviejų pasaulinių karų. Kūryba joms buvo malonumas. Jos rašė, nes norėjo gyventi du gyvenimus. Mažai vyrų gebėjo atsispirti jų žavesiui, mažai skaitytojų dar ir šiandien geba atsispirti jų literatūrinėms fantazijoms. Apie jas sukosi kone visas prancūzų rašytojų ir kultūros vyrų elitas – A. de Saint-Exupery, A. Malraux, J. Cocteau, O. Welles, G. Gallimard, R. Nimier ir kt.

„Ponios de“ ir „Žiuljetos“ autorei L. de Vilmorin (1902–1969) istorijos tarsi buvo patikėta sugiedoti gulbės giesmę nueinančiai nuo gyvenimo scenos aristokratijai, ištisam gražių moterų ir galantiškų vyrų pasauliui.

„Ponia de“ – mažytis šedevras, kur autorė su klasikiniu grakštumu ir atlaidžiu kandumu pasakoja aukštuomenės damos, Ponios de, deimantinių auskarų istoriją ir kaip pirmasis melas, papildomas vis nauju melu, atveda Ponią de ir du jos gyvenimo vyrus iki tragiško finalo.

„Žiuljeta“ – švelnaus humoro kupina romantiškos meilės istorija.,plius siuntimas

Įkelti panašų skelbimą

Komentarai

Skaityti komentarus (0)