Siūlome knygą
Vytautas Valiukevičius 1937, Nuosavybės teisė mūsų Žemės reformos įstatymuose, 102 psl., Veja: Vilnius 1992.

Mūsų laikais stengiamasi įbrukti laukinių Vakarų taisyklę kad pražuvęs lietuvis - geras lietuvis, ir kad Saugumas viską žinojo. Bet tais laikais nebuvo išmaniųjų telefonų ir kitokių tchnikos stebuklų. Kristina juokaudavo kad jai gaila saugumiečių, kurie taip stengiasi ir nieko nesužino. Aš nenorėjau tikėti kad tėvas buvo kolaborantu ar dar koks agentas vien dėl to kad dabartiniai Saugumo raštų tyrinėtojai nieko apie jį neranda, Ukmergiečiai juridinėje konsultacijoje kalbėdavo kad Valiukevičius yra Smetonos adjudantas, nors ir nemokėjo paaiškinti ką tai
turėtų reikšti,
1944 m. gruodyje vaistininko Laucaičio namuose, Kauno g-vė 78, ant gonkų iškabinama metalinė lentelė Advokatas V. Valiukevičius. Taip atidaryta Ukmergės juridinė konsultacija. Šiame name Valiukevičiai gyveno iki 1954 m. Vytautas taip pat įsidarbina fyzikos mokytoju mergaičių gymnazijoje, kur dabar Senamiesčio pagrindinė mokykla Sodų gatvėje, Kitų metų rudenį jį pakeitė Striogis, tikrai nuostabus fyzikos mokytojas. Būtų įdomu atrasti tų metų advokato veiklos pėdsakus. Apie vieną tokių bylų parašė A. Girdžius (Eskizai 15, 2005), Stasys Purys buvo suimtas 1944 m. rugpjūtyje ir byla buvo užbaigta su A. Guzevičiaus viza, bet sausio 15 d. byla buvo nutraukta ir Stasys laimingas sugrįžta į Ukmergę pas mažamečius vaikus. Spėju kad tai buvo vienas iš pirmųjų advokato Valiukevičiaus darbų. Yra išlikę ir laiškų juodraštis Rygos apygardos karinio tribunolo pirmininkui ir Maskvos vyriausio teismo karinės kolegijos pirmininkui justicijos generolui pulkininkui Ulrichui dėl 1946 sausio 14 d. nuosprendžio buvusiam policininkui Petrui Kulikauskui. Prašoma sumažinti bausmę iki 5 m. laisvės atėmimo, neatimant pilietinių teisių ir turto.
1947 m. Vytautas Ukmergėje prirašo besislapstantį pusbrolį Vaclovą Saltoną. Jis su broliu buvo ulonais ir slapstėsi prie Veisėjų, kol brolį nušovė. Ukmergėje Vaclovas apsivedė, įsidarbino Miškų ūkyje,
gyveno prie Vytauto bažnyčios zakristijos. Netoliese pakalnėje Darbininkų g-tvė 20 buvo slaptas butas vadintas Šveicarija. Įtariu kad Vaclovas galėjo būti ryšininku su partizanais, Tikrais ryšininkais buvo brolis Juozas ir jo
antroji žmona Gėnė Tumosaitė Babruose. Babrai tais laikais buvo legenda
visame panemunės plote. Iš Babrų Adėlė Valiukevičiūtė g. 1922 m. ištekėjo už Alfonso Kalinausko ir 1957 m. pradėjo kurti ūkį Naujas gyvenimas įdarbindamas grįžtančius tremtinius. Dabar Naujas gyvenimas tapo Domeikavos didmiesčiu Kauno rajone. Aišku kad abiem reikėjo ir drąsos ir pasiryžimo, kurio taip trūksta Lietuvoje.
Manau kad Valiukevičius parūpino ir Gedimino Jokimaičio naują pasą, kad jis galėtų 1947 m. grįžti iš tremties Jakutijoje. Pranė jį įsiuvo į Tolstojaus raštų viršelį ir pasiuntė paštu į Jakutiją. Atidžiau patyrinėjus galėtume užtikti ir daugiau Valiukevičiaus paslėptų darbų Tarybų Lietuvoje, ir tikriausiai už kiekvieną tokį valdžia būtų griežtai nubaudus. 1961m. kai Tarybų Sąjunga ruošėsi pasauliniam karui, Vytautas pateko į sąrašus tų asmenų kurie karo atveju kartu su kitais buržuaziniais veikėjai būtų uždaryti pataisos stovyklose. Kaip malonę jam leido dirbti advokatu Zarasuose. Vytautui tai buvo tremtis, Zarasai per 130 km nuo Ukmergės
buvo pakankamai toly, į namus atvažiuodavo du kart per savaitę, antradieniais ir penktadieniais. 1967 m. persikeliame į Kauną, apsigyvenome pas Šniukštas Vilijampolėje. Mums jaunėliams tai buvo puiki proga įgyti išsilavinimą Aleksonio vidurinėje mokykloje. Tėvas Kaune irgi pasijuto reikalingu, jam matyt jau buvo nusibodo ginti provincijos smulkius nusižengėlius. Dar užsiminsiu kad jis palaikė ryšius ir su kitais buvusiais bendražygiais. Atsimenu kad 1973 m. žiemą mes vaikščiojom po Vilnių ir jis užėjo pas P. Šilą gyvenusį ant Tauro kalno prie
Profsąjungų rūmų. Aš tuomet vaikščiojau gatvėje kokį pusvalandį.
Pabaigai pasigirsiu kad esu penktas Lietuvos Gintaras. Babrų
močiūtė piktinosi kad vaikus pradės vadinti akmenimis. Toks jai neįprastas
buvo vardas, bet kaip bendražygių slaptavardis tapo pamėgtu Lietuvoje.
Pirmasis mano žiniomis yra VU dėstytojas Gintaras Dikčius s. Adomo g. 1943 m. Galiu tik paminėti kad jo dėdė Aleksas 1928 m. Ukmergėje kaip buvo pašalintas kaip ateitininkas iš gymnazijos paskutinės klasės. 1931 m. jis baigė teisės fakultą ir išėjo dirbti matininku.
Antrasis buvo iš Anykščių miesto Gintaras Vanagas, s. Kazimiero g. 1946 m. (tarybinio) tarnautojo ir gydytojos šeimoje. Jis tapo sėkmingu verslininku.
Trečiasis išaugo Antano Potacko šeimoje. Jis gimė 1951 m. Dabar
mes jį žinome kaip gaivalingą poetą. Vytautas su Antanu buvo pažįstamas dar Lazdijų Žiburio gymnazijoje.
Ketvirtasis gimė irgi 1951 m. Žemaičių Naumiestyje gydytojų šeimoje. Jis užsiėmė kvantine fyzika, tyrė jonų spektrines charakteristikas. Jonas Merkelis g. 1910 m. Duokiškių kaimo Pumpėnų seniūnijoje irgi buvo ateitininkų Vytauto kiemo narys, gyvenimą užbaigęs Jakutijoj. Daugiau aš už save vyresnių Gintarų nežinau.

Įkelti panašų skelbimą

Komentarai

Skaityti komentarus (0)