Profesorius Napoleonas Petrulis „Dvi Genovaitės“ 1957m. akvarelė 27x38,5 su rėmu 45x55,5 antirefleksinis stiklas.

Profesorius Napoleonas Petrulis (1909–1985) – vienas žymiausių XX a. Lietuvos skulptorių monumentalistų, tapytojas, akvarelininkas bei ilgametis aukštojo mokslo pedagogas.
Napoleonas Petrulis gimė 1909 m. rugpjūčio 14 d. Rokiškio apskrityje, Čedasų valsčiaus Eikiniškio kaime, ūkininkų šeimoje. Nuo pat mažumės rodė išskirtinį talentą menams, lipdymui ir piešimui, kurį pastebėjo vietos mokytojai. Tai paskatino jauną vaikiną ieškoti rimtesnių dailės mokslų tuometinėje Lietuvos laikinojoje sostinėje.
Būdamas šešiolikos metų, 1925 m. N. Petrulis įstojo į Kauno meno mokyklą. Čia jis praleido šešerius formavimosi metus ir pateko į iškiliausių nepriklausomos Lietuvos meno patriarchų rankas:
Baigė skulptūros studiją, vadovaujamą Juozo Zikaro – pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus, Laisvės paminklo autoriaus. Iš jo perėmė griežtos akademinės formos, anatomijos žinias ir plastikos dėsnius.
Nors specializavosi skulptūroje, N. Petrulis jautė didelę aistrą spalvoms. Jis papildomai lankė Justino Vienožinskio tapybos studiją.
Subtilaus liejimo technikos ir kompozicijos subtilybių mokėsi tiesiogiai iš moderniosios lietuvių akvarelės pradininko Kajetono Sklėriaus.
Mokyklą sėkmingai baigė 1931 metais.
1935 m. – įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą (LDS) ir tais pačiais metais pradėjo oficialiai dalyvauti parodose.
1935–1937 m. – dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, kur prisidėjo prie istorinės atminties įamžinimo projektų.
Šiuo laikotarpiu gimė jo garsioji alegorinė gipso kompozicija „Trys lietuvaitės“ („Vieninga Lietuva“, 1935 m.), simbolizavusi Didžiąją Lietuvą, Vilniaus ir Klaipėdos kraštų vienybę, bei spaudos veikėjo Martyno Jankaus portretas (1937 m.).
1937–1940 m. – pradėjo pedagogo kelią, dirbdamas dailės ir piešimo mokytoju Jurbarko gimnazijoje.
1941–1944 m. – dirbo piešimo mokytoju Rokiškio gimnazijoje.
Karui artėjant į pabaigą ir sovietų kariuomenei užimant Vilnių, jis buvo pakviestas kurti naujos aukštojo mokslo sistemos bazės sostinėje.
Nuo 1944 m. pradėjo dėstyti Vilniaus dailės institute (vėliau LSSR valstybinis dailės institutas, dabar – VDA).
1958 m. jam suteiktas aukščiausias akademinis profesoriaus vardas.
Jis išugdė kelias dešimtis garsių Lietuvos skulptorių kartų, skiepydamas jiems tvirtus piešinio ir plastinės formos pagrindus, derindamas reikalavimus su tėvišku jautrumu.

Kartu su Broniumi Vyšniausku 1952 m. sukūrė skulptūrinę kompoziciją „Pramonė ir statyba“ ant Vilniaus Žaliojo tilto (nukelta 2015 m.).
Sukūrė ideologinių monumentų – Lenino paminklą Kaune (1970 m., už kurį 1971 m. gavo Valstybinę premiją), taip pat monumentą „Keturi komunarai“ (1973 m.) ir Antano Sniečkaus antkapinį paminklą. Didžioji dalis šių monumentų po 1990 m. buvo išmontuoti ir perkelti į Grūto parką.
Nepaisant sistemos spaudimo, skulptorius liko neprilygstamas psichologinio portreto meistras. Jo sukurti amžininkų biustai – Salomėjos Nėries (1948 m.), Petro Cvirkos (1957 m.), Juozo Mikėno (1965 m.) – vertinami dėl gilaus charakterio atskleidimo ir jautrios plastikos.

Skulptorius niekada neužmiršo savo mokytojo K. Sklėriaus pamokų. Pavargęs nuo didelių monumentų užsakymų ir sunkaus fizinio darbo su moliu ar gipsu, vasaromis jis liedavo akvareles:
Garsiausias yra jo akvarelių ciklas „Nida“ (1970 m.).
Kelionių metu užfiksuoti peizažai „Florencija“ (1965 m.) bei „Roma“ (1972 m.) rodo jį buvus puikų koloristą, gebėjusį pagauti šviesos ir vandens virpėjimą.

Profesorius Napoleonas Petrulis mirė 1985 m. kovo 24 d. Vilniuje, eidamas 76-uosius metus. Jis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tais pačiais metais (1975 m. dar jam gyvam esant buvo išleistas pirmasis albumas) menotyrininkai J. Skolevičienė ir L. Jasiulis parengė išsamią jo kūrybos monografiją. Didžioji dalis jo kamerinių skulptūrų bei akvarelių šiandien saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

Įkelti panašų skelbimą

Komentarai

Skaityti komentarus (0)