parduodu "Šabaš" romanas Mari Poisson ir Sara Poisson, 2011 m. kietas vir6elis, puiki, tinka dovanai.
Rašytojų Mari ir Saros Poisson romanas „Šabaš“ – galvosūkis ir net provokacija. Kartu atitikdamas klasikinio romano bruožus, šis kūrinys lietuvių literatūroje įneša naujo vėjo: dvi autorės ryžosi kartu kurti vieną teksą, o išgalvota romano realybė sąmoningai pinama su autorių gyvenimo, Lietuvos ir Londono tikrovės faktais. Romano forma yra dviejų personažų – rašytojų Saros ir Mari Poisson – laiškai, tačiau veikėjos Mari ir Sara nesutampa su autorėmis Mari ir Sara. Romano veikėjos seserys rašytojos viena kitai rašo laiškus, daugiausiai cirkuliuojančius tarp Londono ir Žiogaičių kaimo Žemaitijoje, taip pasakodamos savo gyvenimą. Be pagrindinių herojų, laiškais piešiami ir kitų veikėjų charakteriai: tėvas, motina, brolis, Mari sutuoktinis Markas, Saros kaimynas Albinas, bendra seserų pažįstama ir tam tikra prasme centrinė romano veikėja Olė ir kiti. Olė (vienas iš svarstomų romano pavadinimų buvo „Olė“) – paradoksalioji gyvenimo reguliuotoja, ją nuo pat pradžių gaubia paslaptis, nes ten, kur ji pasirodo, pastebima anomalių reiškinių požymių. Romano pradžioje ji sutinkama Žiogaičiuose kaip neįgaliųjų internato auklėtoja, o vėliau atsiduria Londone. Romane ji pasirodo ir kaip realybės šou dalyvė, ir kaip prekybos centro vagilė ar kūrybinio rašymo kursų lankytoja. Olė yra gyvas, įkūnytas gyvenimo kitapusybės matmuo, vienijantis margą, daugiasluoksnį tekstą ir suteikiantis jam skambesio. Detektyvo elementai, filosofijos, poezijos, pasakų, matematikos, geometrijos, botanikos inkliuzai kuria mįslingumo ir paradoksalumo atmosferą, išryškinančią visuomenės ir individo, miesčioniškos etikos ir mistikos, buities ir teksto poetikos priešpriešas. Romano pavadinimas „Šabaš“ yra tarytum ženklas apie žydišką šventę šabatą, skiriamą Dievui garbinti, atsisakant kasdienių darbų. Panašiai Mari ir Sara rašo viena kitai dažniausiai sekmadienį (nes krikščioniškoje tradicijoje jis yra šventinė diena). Jos rašo, mesdamos visus kitus savo darbus, rašo viena kitai apie tai, kas joms svarbiausia, rašo užuot nuveikusios ką nors naudingo: esmingas gyvenimas beveik visada nesusijęs su akivaizdžiai apčiuopiama nauda. Todėl romano veikėjų rašymo „nenaudingumas“ vienu metu yra ir šabatas, ir „šabaš“, reiškiantis kažkieno pabaigą, išsemtumą, atskaitingumą prieš sąžinę ar amžinybę, šio gyvenimo nusilenkimą prieš kažką, kam neturime valios. Romanu „Šabaš“ skaitytojas kviečiamas suabejoti tariamu tikrovės faktų šventumu, jam siūlomas sodresnis, intensyviau, sąžiningiau apmąstomas gyvenimo.
Romano forma yra dviejų personažų – rašytojų Saros ir Mari Poisson – laiškai, tačiau veikėjos Mari ir Sara nesutampa su autorėmis Mari ir Sara. Romano veikėjos seserys rašytojos viena kitai rašo laiškus, daugiausiai cirkuliuojančius tarp Londono ir Žiogaičių kaimo Žemaitijoje, taip pasakodamos savo gyvenimą. Be pagrindinių herojų, laiškais piešiami ir kitų veikėjų charakteriai: tėvas, motina, brolis, Mari sutuoktinis Markas, Saros kaimynas Albinas, bendra seserų pažįstama ir tam tikra prasme centrinė romano veikėja Olė ir kiti.
Olė (vienas iš svarstomų romano pavadinimų buvo „Olė“) – paradoksalioji gyvenimo reguliuotoja, ją nuo pat pradžių gaubia paslaptis, nes ten, kur ji pasirodo, pastebima anomalių reiškinių požymių. Romano pradžioje ji sutinkama Žiogaičiuose kaip neįgaliųjų internato auklėtoja, o vėliau atsiduria Londone. Romane ji pasirodo ir kaip realybės šou dalyvė, ir kaip prekybos centro vagilė ar kūrybinio rašymo kursų lankytoja. Olė yra gyvas, įkūnytas gyvenimo kitapusybės matmuo, vienijantis margą, daugiasluoksnį tekstą ir suteikiantis jam skambesio. Detektyvo elementai, filosofijos, poezijos, pasakų, matematikos, geometrijos, botanikos inkliuzai kuria mįslingumo ir paradoksalumo atmosferą, išryškinančią visuomenės ir individo, miesčioniškos etikos ir mistikos, buities ir teksto poetikos priešpriešas.
Romano pavadinimas „Šabaš“ yra tarytum ženklas apie žydišką šventę šabatą, skiriamą Dievui garbinti, atsisakant kasdienių darbų. Panašiai Mari ir Sara rašo viena kitai dažniausiai sekmadienį (nes krikščioniškoje tradicijoje jis yra šventinė diena). Jos rašo, mesdamos visus kitus savo darbus, rašo viena kitai apie tai, kas joms svarbiausia, rašo užuot nuveikusios ką nors naudingo: esmingas gyvenimas beveik visada nesusijęs su akivaizdžiai apčiuopiama nauda. Todėl romano veikėjų rašymo „nenaudingumas“ vienu metu yra ir šabatas, ir „šabaš“, reiškiantis kažkieno pabaigą, išsemtumą, atskaitingumą prieš sąžinę ar amžinybę, šio gyvenimo nusilenkimą prieš kažką, kam neturime valios.
Romanu „Šabaš“ skaitytojas kviečiamas suabejoti tariamu tikrovės faktų šventumu, jam siūlomas sodresnis, intensyviau, sąžiningiau apmąstomas gyvenimo žaidimas.

Įkelti panašų skelbimą

Komentarai

Skaityti komentarus (0)